Kinkomi jaučiai Antalksnės kaime klauso tik angliškų komandų

Anksčiau jautis buvo naudojamas žemės ūkiui, o arklys tolimesniems susisiekimams ir karui. Ir nors vėliau arklį taip pat pradėjo naudoti žemės ūkyje, tačiau vis dar vyravo nuomonė apie jaučių pranašumą šioje srityje. Ir tiktai XVIII a. I pusėje Europoje keičiasi nuomonė dėl jaučio naudingumo. Tačiau jos atgarsis Lietuvoje buvo menkas. I. R. Merkienės tyrimo duomenimis, XVI-XVIII a., Rytų Lietuvoje net XIX a. pirmojoje pusėje pagrindinis darbinis gyvulys buvo jautis. XIX a. 8-9-uoju dešimtmečiais darbo jaučiais arealas mažėjo, sudarydamas salas vakarų ir rytų Aukštaitijoje, šiaurės rytų Suvalkijoje bei Dzūkijoje. XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje pietrytiniame Lietuvos pakraštyje vėl pavieniui pradėta arti galvijais nuo karo nukentėjusiuose ūkiuose. XX a. 4-ajame dešimtmetyje retkarčiais jaučių laikyta dideliuose vakarų Lietuvos valstiečių ūkiuose. Jie naudoti po vieną ir po 2-3 poras prie ypač sunkių darbų - molynei išplėšti, miškui, žvyrui, kuliamajai mašinai vežti ir pan. Yra senų žmonių, tokių kaip reportaže kalbintas Algirdas Pumputis, kurie vaikystėje, tai yra XX a. 5-ajame dešimtmetyje, matė dirbančius jaučius. Tai paskutinieji darbo galvijai Lietuvoje. Ir štai po šešių dešimtmečių pertraukos mūsų šalyje vėl dirbama jaučiais. Tai daroma tam, kad Lietuva taptų energetiškai nepriklausoma tikrąja to žodžio prasme, o ne tam, kad juos naudoti kažkokiems tai šou elementams.